Žinduoliai | 23



Loading

0 (Ex) kategorija Europinė audinė | Rudoji meška | Ąžuolinė miegapelė
1 (E) kategorija Ilgasnukis ruonis | Lūšis
2 (V) kategorija Didžioji miegapelė | Kūdrinis pelėausis | Europinis plačiaausis
3 (R) kategorija Mažasis nakviša | Dvispalvis plikšnys | Brandto pelėausis | Natererio pelėausis | Miškinė miegapelė | Baltasis kiškis
4 (I) kategorija Šikšniukas nykštukas | Rudasis ausylis | Šiaurinis šikšnys | Beržinė sicista | Šermuonėlis
5 (Rs) kategorija Vėlyvasis šikšnys | Rudasis nakviša | Ūdra | Stumbras
  Žinduolių galerija
Vedlys

0 (Ex) kategorija

Europinė audinė | Mustela lutreola

Europinė audinė | Mustela lutreola

Į viršų

Europinė audinė (lot. Mustela lutreola, angl. European mink, vok. Nerze) - kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Dydžiu ir išvaizda panaši į šešką ir ūdrą. Europinė audinė labai panaši į kanadinę audinę, tik truputį mažesnė. Plaukas nuo rudos iki tamsiai durpinės spalvos, tankus, žvilgantis, baltos lūpos ir balta dėmė yra po gerkle. Gyvena arti vandens, gerai plaukioja ir nardo. Minta vandens gyviais - žuvimis, varlėmis, vėžiais, taip pat ir paukščiais. Gyvena atskiruose Ispanijos, Prancūzijos, Rumunijos, Švedijos, Lenkijos regionuose ir didžiojoje Rusijos dalyje, bet ne toliau į rytus nei Uralo kalnai. Kartais sutinkamas pavadinimas - švitras.



Rudoji meška | Ursus arctos

Rudoji meška | Ursus arctos

Į viršų

Rudasis lokys, arba rudoji meška (lot. Ursus arctos, angl. Brown bear, vok. Braunbär) - lokinių (Ursidae) šeimos žinduoliai, sveriantys 130-700 kg. Dažniausi porūšiai yra Eurazijos rudasis lokys ir grizlis, gyvenantys Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje.



Ąžuolinė miegapelė | Eliomys quercinus

Ąžuolinė miegapelė | Eliomys quercinus

Į viršų

Ąžuolinė miegapelė (lot. Eliomys quercinus, angl. Garden dormouse, vok. Gartenschlafer, Eichelmaus) - miegapelinių (Gliridae) šeimos graužikas. Kūnas 115-140 mm ilgio, svoris 65-80 g. Kūno viršus pilkšvai rudas, apačia šviesi. Uodegos gale ilgų plaukų kuokštas, kurio viršutinėje pusėje yra juoda dėmė. Užpakalinės letenos siauros ir ilgos, trečiasis ir ketvirtasis pirštai ilgesni už kitus. Ausis dengia reti trumpi plaukai. Gyvena lapuočių miškuose, soduose, parkuose. Gūžtos būna uoksuose, paukščių inkiluose, kartais įsikuria kitų žvėriukų urvuose.

1 (E) kategorija

Ilgasnukis ruonis | Halichoerus grypus

Ilgasnukis ruonis | Halichoerus grypus Fabricius

Į viršų

Pilkasis arba ilgasnukis ruonis (lot. Halichoerus grypus, angl. Grey Seal, vok. Kegelrobbe) - ruonių (Pinnipedia) pobūrio jūros žinduolis. Lotyniškasis ilgasnukio ruonio pavadinimas kildinamas iš graikų k. žodžio, reiškiančio „maža jūros kiaulytė". Po vandeniu išbūna iki 20 minučių. Tuomet gyvūno širdis ima lėčiau plakti, todėl taupomas deguonis. Gyvena apie 40 metų. Patinų kūno ilgis - iki 2,5 m ilgio, sveria iki 300 kg. Patelės mažesnės - iki 2 m ilgio, ir 200 kg svorio. Snukis ilgas.

Lūšis | Lynx lynx

Lūšis | Lynx lynx

Į viršų

Lūšis (Lynx lynx, angl. Eurasian lynx, vok. Eurasische Luchs) - katinių (Felidae) šeimos plėšrus žinduolis. 2008 metais Lietuvoje gyveno kelios dešimtys lūšių). Praeityje lūšys buvo paplitusios visoje Europoje, tačiau XX amžiaus viduryje rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje jos išnyko. Paskui pradėta lūšis reintrodukuoti ir tai sėkmingai vykdoma. Apie 90 proc. visų šios rūšies atstovų gyvena Sibire. Laikosi didesniuose miškuose. Minta pelėmis, pelėnais, stirnomis, elniais, bet dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Žmogaus vengia. Lūšis stipresnė už šunį (pvz., vokiečių aviganį). Buvo atvejų, kai lūšys mirtinai sudraskydavo piemenų šunis.


2 (V) kategorija

Didžioji miegapelė | Glis glis

Didžioji miegapelė | Glis glis

Į viršų

Didžioji miegapelė (lot. Glis glis, angl. Fat dormouse, vok. Große Haselmaus) - miegapelinių (Gliridae) šeimos graužikas. Tai pati didžiausia Lietuvos miegapelė, kuri yra 140-190 mm ilgio ir 70-120 g svorio. Kailiukas pelenų spalvos, kartais rusvo atspalvio. Kūno apačia šviesesnė. Snukučio šonuose juodų ruožų nėra, tik akis juosia tamsesnių plaukų žiedas. Ausys apvalios, apaugusios trumpais plaukais. Uodega papurusi. Užpakalinės kojos šiek tiek ilgesnės už priekines, letenos trumpos ir plačios. Gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose. Gūžtą įsirengia uokse, sename paukščio lizde, kartais kitų žvėrelių urvuose.

Kūdrinis pelėausis | Myotis dasycneme

Kūdrinis pelėausis | Myotis dasycneme

Į viršų

Kūdrinis pelėausis (lot.Myotis dasycneme, angl. Pond Bat, vok. Teichfledermaus) - šikšnosparnių rūšis. Lietuvoje reta rūšis. Saugoma Kauno fortuose, pavienės radvietės žinomos nedaugelyje Lietuvos vietų. Gyvena įvairiose slėptuvėse arti vandens. Pavasarį ir rudenį randami medžių drevėse, paukščių inkiluose, medinių pastatų plyšiuose. Veisimosi metu patelės apsigyvena aukštai mediniuose pastatuose. Žiemoja giliuose ir erdviuose drėgnuose požymiuose, kur oro temperatūra teigiama. Žiemodami kybo ant sienų arba slepiasi plyšiuose. Įmygis trunka 4-4,5 mėnesio, į žiemovietes atskrenda vėlai - lapkričio antroje pusėje. Vabzdžius gaudo tik prie pat vandens paviršiaus.

Europinis plačiaausis | Barbastella barbastellus

Europinis plačiaausis | Barbastella barbastellus

Į viršų

Europinis plačiaausis (lot. Barbastella barbastellus, vok. Mopsfledermaus) - lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis.

 

 

 

3 (R) kategorija

Mažasis nakviša | Nyctalus leisleri

Mažasis nakviša | Nyctalus leisleri

Į viršų

Mažasis nakviša (Nyctalus leisleri) yra šikšnosparnių rūšis, priklausantis Nyctalus genčiai. Ilgis iki 6,8 cm, išskleistų sparnų ilgis 32 cm. Paplitę kaip ir rudieji nakvišos didžiojoje Europos dalyje, išskyrus šiaurę - Skandinavijoje nesutinkami. Be to paplitę vakarų ir pietų Azijoje (iki Himalajų regiono), šiaurinėje Afrikoje, Madeiros ir Kanarų salose. Gyvenamos ekosistemos atitinka rudųjų nakvišų, nors ši rūšis labiau linkusi į atvirą mišką. Skirtingai nuo rudųjų nakvišų mažųjų nakvišų kailis sudarytas iš dviejų spalvų plaukų, kurie yra juosvai ir rausvai rudi (paprastai tamsesni nei rudųjų nakvišų). Apatinė kūno dalis yra gelsvai ruda. Sparnai ilgi ir siauri.

Dvispalvis plikšnys | Vespertilio murinus

Dvispalvis plikšnys | Vespertilio murinus

Į viršų

Dvispalvis plikšnys (lot. Vespertilio murinus, angl. Parti-coloured bat, vok. Zweifarbfledermaus) - lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis. Kūnas apie 66 mm ilgio. Nugaros plaukų viršūnės baltos, todėl kailiukas atrodo sidabriškai raibas. Liepos - rugpjūčio mėn. šeriasi, todėl plaukų dvispalviškumas gali būti neryškus. Pilvo plaukų šviesios viršūnės uždengia tamsias jų apačias, todėl pilvas atrodo šviesiai pilkas, smėlio atspalvio. Skraidomoji plėvė ir ausys tamsiai rudos. Ausys trumpos, plačios, jų išoriniai kraštai užlinkę į nugaros pusę. Vasarą gyvena trobesių pastogėse, palangių plyšiuose, rečiau medžių drevėse. Žiemoti išskrenda į pietus.


Brandto pelėausis | Myotis brandti

Brandto pelėausis | Myotis brandti

Į viršų

Brandto pelėausis (lot.Myotis brandtii, angl. Brandt's Bat, vok. Große Bartfledermaus) - šikšnosparnių rūšis, priklausanti lygianosių (Vespertilionidae) šikšnosparnių šeimai. Lietuvoje rūšis paplitusi lokaliai, rasta tik Žemaitijoje ir Centrinėje Lietuvoje. Vasarą gyvena netoli vandens telkinių, parkuose. Medžioja visą naktį. Skrydis greitas, manevringas, dažnai skraido neaukštai virš vandens telkinių, medžių, parkų alėjose. Dieną nedidelėmis grupelėmis praleidžia medžių drevėse, sienų plyšiuose, pastogėse. Žiemoja požemiuose, kur oras prisotintas drėgmės, o temperatūra teigiama.

Natererio pelėausis | Myotis nattereri

Natererio pelėausis | Myotis nattereri

Į viršų

Natererio pelėausis (lot. Myotis nattereri) yra lygianosinių šeimos (Vespertilionidae) šikšnosparnis. Daugelyje šalių tai yra saugoma rūšis. Kaip ir visi mažieji šikšnosparniai jis geriausiai orientuojasi naudodamiesi ne akimis, o ausimis (ultragarsinė echolokacija). Jie skleidžia ultragarsą ir atpažįsta nuo aplinkinių objektų atsispindėjusį aidą. Kailis ilgaplaukis, nugaros kailis rusvai pilkos spalvos. Poplaukis yra šviesiai pilkas arba baltas. Ilgis 40-50 mm, sparnų plotis 245-280 mm, svoris 5-10 gramų. Natarerio pelėausio ausys yra santykinai mažos, beveik nesiekiančios 20 mm, pailgos formos. Minta nedideliais vabzdžiais, pvz., musėmis, uodais, naktiniais drugeliais, taip pat vorais ir vikšrais. Juos medžioja daugiausia miškuose, daugiausia pažeme. Vasarą poilsio įsitaiso pastatų fasadų skylėse ir atbrailose. Čia ilgesniam laikui nepasilieka, nes poilsio vietą keičia kas 1-4 dienas. Žiemą stengiasi poilsiui naudoti požemines olas, bunkerius ar senus rūsius. Kadangi nuolat pastebimi individai su apšalusiomis ausų viršūnėlėmis, manoma, kad dalis jų žiemoja ne požeminėse slėptuvėse, bet mažai nuo šalčio apsaugotose vietose, medžių drevėse.

Miškinė miegapelė | Dryomys nitedula

Miškinė miegapelė | Dryomys nitedula

Į viršų

Miškinė miegapelė (lot. Dryomys nitedula, angl. Forest Dormouse, vok. Baumschläfer) - miegapelinių (Gliridae) šeimos graužikas. Kūnas 86-120 mm ilgio, pilkšvai rudas, apačia šviesi. Uodegos viršutinė pusė pilkesnė ir tamsesnė už nugarą, apatinė balkšva. Gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, parkuose. Gūžtą įsirengia uoksuose.

Baltasis kiškis | Lepus timidus

Baltasis kiškis | Lepus timidus

Į viršų

Baltasis kiškis (lot. Lepus timidus, angl. Mountain Hare, vok. Schneehase) - kiškinių (Leporidae) šeimos žinduolis, kuris šiek tiek mažesnis už pilkąjį kiškį. Sveria apie 3,5 kg. Vasarą kailis pilkos spalvos. Šeriasi du kartus per metus. Rudenį, spalio mėn., kailis tampa baltas, o kovo viduryje - kailis keičiamas į vasarinį pilkos spalvos. Žiemą išsišėrę žvėreliai būna visiškai balti, tik su juodais ausų galiukais, nors Lietuvoje būna ir ne visai baltų individų. Pasitaiko baltųjų ir pilkųjų kiškių hibridų. Vasarą baltieji kiškiai minta augmenija, o žiemą apgraužia drebulių, beržų, gluosnių šakas, įvairius krūmus, graužia žievę. Vaikus veda 2-4 kartus per metus. Vadoje būna 2-5 jaunikliai. Per Lietuvą eina baltojo kiškio arealo pietinė riba. Šiaip jis išplitęs visuose kraštuose, kurie supa Šiaurės ašigalį, Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Šiaurės kraštuose baltasis kiškis gyvena tundroje, miškatundrėje ir taigoje. Lietuvoje - tik miškuose. Mėgstamos vietos - aukštapelkių, miško pakraščių, jaunuolynų plotai. Lietuvos miškuose baltųjų kiškių nėra gausu. 1995 metų vasarį, per žvėrių apskaitą, Dubravos miškų urėdijos miškuose suskaičiuoti 44 baltieji kiškiai. Daugiausiai jų - 27 - Dubravos miške, Šilėnų ir Vaišvydavos girininkijose. Baltieji kiškiai Lietuvos miškuose neturi daug priešų, kartais juos puola lapės ir kiaunės. Dažniausiai tai būna jaunikliai arba ligoti, sužeisti žvėreliai. Labiau baltieji kiškiai nukenčia nuo lūšių ir didžiųjų apuokų. Iki 1989 metų baltasis kiškis Lietuvoje dar buvo medžiojamas, dabar įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Jie taip pat įrašyti į Lenkijos bei Kaliningrado srities raudonąsias knygas.

4 (I) kategorija

Šikšniukas nykštukas | Pipistrellus pipistrellus

Šikšniukas nykštukas | Pipistrellus pipistrellus

Į viršų

Šikšniukas nykštukas (lot. Pipistrellus pipistrellus, angl. Common Pipistrelle, vok. Zwergfledermaus) - lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis.

 


 


Rudasis ausylis | Plecotus auritus

Rudasis ausylis | Plecotus auritus

Į viršų

Rudasis ausylis (lot. Plecotus auritus, angl. Brown long-eared bat, vok. Braunes Langohr) - lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis. Nugara pilkai ruda, pilvas šviesesnis. Nugaros plaukai trispalviai: pamatas beveik juodas, vidurys pilkšvai gelsvas, viršūnė ruda. Oželis tiesus, į viršūnę smailėjantis, nesiekia ausies vidurio. Šoninės plėvės laisvasis kraštas prisitvirtinęs prie kojos išorinio piršto pamato. Tarpšlauninė plėvė gaubia beveik visą uodegą (laisvas vos 1-2 mm galiukas). Lietuvoje dažnas. Aptinkamas miškuose ir gyvenvietėse. Vasarą gyvena medžių uoksuose, trobesių plyšiuose, pastogėse. Maitintis išskrenda vėlai, aktyvūs visą naktį. Žiemoja rūsiuose, tuneliuose, požemiuose.

Šiaurinis šikšnys | Eptesicus nilssoni

Šiaurinis šikšnys | Eptesicus nilssoni

Į viršų

Šiaurinis šikšnys (lot. Eptesicus nilssonii) - lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos sėslusis šikšnosparnis. Kūnas apie 60 mm ilgio. Kailis tankus, švelnus, papuręs. Nugaros plaukų viršūnės auksinio atspalvio, pilvas pilkšvai gelsvos spalvos. Skraidomoji plėvė ir ausys rudos. Oželis bukas, storiausia jo vidurinė dalis. Gyvena trobesiuose. Maitinasi vos saulei nusileidus. Žiemoja rūsiuose ir požeminėse slėptuvėse.

Beržinė sicista | Sicista betulina

Beržinė sicista | Sicista betulina

Į viršų

Beržinė sicista (lot. Sicista betulina) - šoklinių (Dipodidae) šeimos smulkus graužikas su ilga ir plaukais apaugusia uodega. Lietuvoje pirmą kartą buvo surasta 1933 m. žemutinio Nemuno pakraščiuose, pelėdos išvamose. Be to, A. Mačionis rado gyvą egzempliorių Rudininkų girioje netoli Vilniaus. Galbūt Lietuvoje yra nereta, tačiau moka gerai slapstytis ir dėl to retai patenka į žmogaus rankas. Beržinė sicista veikli tik nakties metu, ypatingai prieš aušrą, o vėliau užmiega stipriu miegu, būdinga graužikams poza. Mėgsta įvairius vaisius, žemuoges, mėlynes. Padėtas ant rankos, žvėriukas stengiasi savo uodega ką nors apkabinti, pavyzdžiui, pirštą ir suspausti.

Šermuonėlis | Mustela erminea

Šermuonėlis | Mustela erminea

Į viršų

Šermuonėlis (lot. Mustela erminea, angl. Ermine, Stoat, vok. Hermelin) - kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Išauga iki 30 cm. Minta triušiais, graužikais (pelėmis, žiurkėmis), kitais smulkiais žinduoliais, taip pat ėda paukščius, jų kiaušinius ir jauniklius; kartais ėda ir žuvis, roplius, amfibijas ir bestuburius.

5 (Rs) kategorija

Vėlyvasis šikšnys | Eptesicus serotinus

Vėlyvasis šikšnys | Eptesicus serotinus

Į viršų

Vėlyvasis šikšnys (lot. Eptesicus serotinus, angl. Serotine bat, vok. Breitflügelfledermaus) - lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis. Tai reta, nepakankamai ištirta rūšis prie šiaurės arealo ribos. Įrašyta į Rusijos Kaliningrado srities raudonąją knygą. Slepiasi namų palėpėse, tarp sienų ir stogų. Rudenį ir pavasarį, pradėjęs migruoti ar keliauti, dažnai randamas tarpulangėse ar apšildomose patalpose. Veisimosi laikotarpiu patelės gyvena atskirai nuo patinų, kolonijomis. Birželio viduryje atveda 2 arba 1 jauniklį. Lietuvoje žiemovietėse pasirodo tik gruodžio mėnesį, o iki tol dalis šikšnių aptinkama laikinose slėptuvėse, kiti, matyt, migruoja į šiltesnio klimato kraštus. Maitinasi virš gatvių, sodų, daržų, nedidelių vandens telkinių, laukų ar pievų. Gaudo vabzdžius, voragyvius, kartais net pilvakojus moliuskus. Paplitęs Arktinio ir vidutinių platumų klimato juostose Eurazijoje, Šiaurės ir Šiaurės vakarų Afrikoje. Apsigyvena gyvenvietėse, nevengia ir didelių miestų. Žiemovietėms neišrankūs. Gali žiemoti požemiuose, šaltuose pusrūsiuose ar apšildomose patalpose. Iki šiol Lietuvoje žinomos 3 šių stambių šikšnosparnių populiacijos: Kaune, Vilniuje ir Marcinkonyse. Atrodo, kad minėtų populiacijų branduolį sudaro 1-2 veisimosi kolonijos, po 20-50 patelių. Rūšis gali išnykti, jeigu bus naikinamos veisimosi kolonijos ir slėptuvės bei trikdoma gyvūnų ramybė. Saugomas Julijanovos teriologiniame draustinyje, Rokų, Naujosios Fredos šikšnosparnių žiemovietėse. Statiniams, kuriuose konstatuotos didelės šikšnių kolonijos, reikia suteikti saugomo objekto statusą, o taip pat saugoti potencialias ir įrengti naujų slėptuvių: į palėpes ir sienų tuštumas padaryti landų šikšnosparniams, ant pietinių sienų pritaisyti specialių erdvių inkilų. Populiacijų teritorijose vengti naudoti insekticidus.


Rudasis nakviša | Nyctalus noctula

Rudasis nakviša | Nyctalus noctula

Į viršų

Rudasis nakviša (lot. Nyctalus noctula, vok. Großer Abendsegler) - lygianosinių (Vespertilionidae) šeimos šikšnosparnis.

 

 


Ūdra | Lutra lutra

Ūdra | Lutra lutra

Į viršų

Ūdra, europinė ūdra (lot. Lutra lutra, angl. Otter, vok. Fischotter) - kiauninių šeimos plėšrus žinduolis. Natūralių priešų praktiškai neturi, bet rimtais konkurentais gali būti audinės. Veikli visus metus, gyvena pavieniui. Aktyviausia sutemus, baikšti. Mėgsta sraunius miškų upelius ar žolėmis apaugusius ežerus su neužšąlančiomis properšomis. Savo gyvenamojoje teritorijoje ūdra turi nuolatinį urvą ir keletą laikinų slėptuvių po medžių šaknimis ar krantų išplovose. Valdoma teritorija nemaža. Ūdros patinas valdo ne mažiau kaip 16 km upės atkarpos. Ūdrų patelės su jaunikliais užima mažiau teritorijos, kuri priklauso jauniklių tėvui. Naktimis ūdros apeina savo valdas, išmatomis pažymi ribas. Nevengia bebrų kaimynystės. Gerai nardo ir plaukia. Po vandeniu, neįkvėpusi, gali nuplaukti 400 m, kartais išvysto net 11-14 km/h greitį.

Stumbras | Bison bonasus

Stumbras | Bison bonasus

Į viršų

Stumbras (lot. Bison bonasus, angl. Wisent, vok. Wisent) - jaučių (Bovinae) pošeimio dykaraginis žinduolis. Artimas Amerikos bizonui, su kuriuo lengvai kryžminasi. Senovėje buvo paplitęs visoje Pietų ir Vidurio Europoje, o taip pat ir Lietuvoje. Natūraliai gamtoje dar buvo paplitę Kaukaze ir Belovežo girioje, kur tarpukaryje išnyko. Kai kuriuose Europos zoologijos soduose ir parkuose dar buvo išlikę grynakraujų stumbrų, todėl pradėta veisti. Belovežo girioje stumbrus vėl pradėta atkurti nuo 1929 m., o nuo 1952 m. jauni stumbrai buvo leidžiami į laisvę. Stumbras - didžiausias šiuo metu Lietuvoje gyvenantis žvėris: patinai būna iki 1,9 m aukščio ir 1000 kg svorio, patelės - iki 1,6 m aukščio ir 400-500 kg svorio. XX a. pradžioje pasaulyje stumbrai buvo beišnykstantys. Į Lietuvą pirmieji stumbrai atvežti 1969 m., 1971 m. gimė pirmieji jaunikliai. Šiuo metu pasaulyje gyvena apie 3500 stumbrų, Lietuvoje apie 45. Didesnioji jų dalis yra laisvėje ir jau tapo visai laukiniais žvėrimis. Pagrindinis stumbrynas - Pašilių stumbrynas, Panevėžio rajone.